Viso pasaulio tautos turi legendų, istorijų apie auksinį siūlą rišantį dangų su žeme, kelią, juostą, upę virš debesų ir žemėje.

Tam tikrais gyvenimo momentais tas siūlas nusileidžia arčiau, tampa beveik ranka pasiekiamas.

Etnologo Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko ‘Rėdos knyga’ ir ‘Virsmų knyga’ paauglystėje padėjo sustatyti pasaulį į vietas. Paskaitas klausėm gyvai, mokykloje, etikos pamokose. Dabar šių autorių tyrinėjimai, studijos išleisti knygų pavidalu. Tai tyrimas labai protingai paaiškinantis ir sujungiatis etnokultūrą  ir etiką į vientisą aiškią struktūrą, pagrindžiantis kodėl ir kaip klostėsi senosios tradicijos, susiformavo tokie ar kitokie papročiai, kodėl mums senoviškos šventės gražios, kodėl jos buvo reikalingos. Ką reiškia ‘prisėdimai prieš kelionę’ ar nuometas plačiame kontekste.  Taip pat ir apie tai kaip tradicijos nyksta, kaip keičiasi ir kas lieka už jų nebegyvų pavidalų. Ir apie tai kas lieka kai ir tų pavidalų nebelieka.

‘Virsmų knyga’ ir ‘Rėdos knyga’ padeda pamatyti esmę glūdinčią už papročių. Esmę, slypinčią giliau už išorinę folklorinę etnografinę išraišką, tačiau per ją pasireiškiančią. Esmės ir formos  sąveika labai svarbi - žmogus, būtybė fiziniame pasaulyje kuri kaip augalas – randasi, auga, bręsta, sunoksta, veda vaisius, barsto sėklas, siūbuoja, vysta, džiūsta ir miršta. Ir žmogus dvasinė būtybė išlaikanti kryptį, sąmoningumą ir prasmę tame laiko tekėjime. Tas laiko tėkmės ratas pavadintas ‘Rėdos ratu’

Ciklas ‘ tik neatsigręžk atgal nes akmeniu pavirsi’  yra į vizualų pavidalą transformuota rėdos rato teorija, gal tiksliau ne visa teorija, ją vistiek reikia paskaityti, bet jos esmė, giluminis pajautimas.

Tiesiogiai nieko neiliustravau, sąmoningai nepiešiau apeigų ir švenčių, leidau pasąmonei valdyti voliuką ir teptuką, kol iš didžiulių monotipijų viskas sugulė į kompiuterį, susisluoksniavo su fotografija ir pasąmonėje glūdinčia etnografija. Sukasi Rėdos ratas tik į vieną pusę – ‘laikas negailestingas’ -  todėl negalima strigti, stabdyti, išvengti laiko tekėjimo.  Nes jei atsigręši atgal, sustosi, pristigsi drąsos tuo pasinaudos visos blogio jėgos kaip istorijose apie paparčio žiedą, ir ‘akmeniu pavirsi’.

Gamtos, augalo ritmas - kalno sluoksnis – tai metų rato judėjimą žyminčios kalendorinės šventės, susijusios su gamtos ciklais ir su augalo pasauliu. Ir pagoniškos ir krikščioniškos šventės, ir dabartinės  ne ką mažiau svarbios. Kalėdos, Užgavėnės, Rasa, Ilgės. Keturi pagrindiniai metų atskaitos taškai. Ir tuo pat metu keturi žmogaus gyvenimo virsmai.

Žmogaus gyvenimo sluoksnis vizualizavosi mergaite.  Žmogaus atėjimas iš rūko, iš nematerialaus, neaiškaus į regimąjį pasaulį. Kasos kaip prigimtinės kultūros ženklas; tai ką gauname ateidami į žmonių bendriją kaip duotybę. Metų rato cikle tai pavasrio šventė gimimas/Užgavėnės. Vėliau, antrame paveiksle  kasos virsta juosta -  materialios kultūros atributu, o kartu ir brandos, magijos, dalijomosi, kūrybos simboliu. Metų rate tai Rasos šventė, ilgiausia diena, trumpiausia naktis, kai pražįsta paparčio žiedas o žmogaus gyvenimo rate tai būtų branda: vestuvės, šeima ir visas svarbus tuo metu fizinio pasaulio fonas. Etnografijoje juosta yra darnos ir apsaugos simbolis. Mergaitė tekėdama į vyro namus dalina juostas visai savo naująjai šeimai. Teka, dovanoja, dalina.  Graži juosta, gražus gyvenimas, materiali tvarka ir rėda. Tai ryškus tarpsnis kai žmogus aktyviai kuria materialiame pasaulyje. Vėliau materija pradeda blukti, nykti kol susivelia, tampa nereikšmiga ir silpstantis kūnas pereina į kitą būklę, kitą rėdos rato linkį, - į Maros pasaulį, nematomą, tolstantį nuo kasdienybės, išvienijantį. Tai mirtis - nežinom kas už jos, tik ratas sukasi, nesustoja. Žmogus ateina į žemę ir išeina iš jos, ir tarsi ir jaučiam kad ne išniekur jr ne į niekur …  Ilgių, mirusiųjų minėjimo šventė. Po jos metų ratas  panyra į žiemą. Atskaitos taškas Kalėdos.  Senovinėse dainose kažkas pražįsta kalėdų rytą, atbėga devyniaragis elnias, vanduo virsta vynu – vyksta stebuklai, o krikščioniškai tą viduržiemį švenčiamas Kristaus gimimas. Kažkas įvyksta ir žmogiškoje plotmėje anapus mirties. Nežinome kas. Judesys kažkur įšalusioje gamtoje. Per kalėdas žinomas paprotys pabelsti į miegančius avilius, nueiti apkabinti tarsi negyvas obelis. Taigi ketviratame vaizde metų ratas/gamta ir žmogus išsivienija – jie skirtingose dimensijose, bet sąlyčio taškas lieka- ta žvakelė ant medžio pražįstančio kalėdų rytą, lėkštė mirusiam ant kūčių stalo - daugelis žmonių ją iki šiol dar deda ir tikriausiai dės ilgai.

Ta sąmoningai nesuvokta kultūra esanti kažkur mumyse, perfrazuojant ‘Rėdos knygos’ autorius, tarsi dvasinė rega ir klausa, leidžia palaikyti darną tarp abiejų pasaulių. Užtikrinti kad ratas suktųsi teisinga kryptimi, kad nereiktų gręžiotis atgal. Kad virsmai/pasikeitimai vestų tolyn ir turėtų prasmę.

Eglė, projekto autorė.

© Egle Gelaziute-Petrauskiene

Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now